Lenkija Lietuvoje

Lenkijos Respublikos Prezidento Pono Andrzejaus Dudos

K a l b a

Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikoje

2019 metų lapkričio 22 dieną 1863 m. sukilimo dalyvių palaikų laidojimo Rasų kapinėse iškilmėse

 

Jūsų Ekscelencijos,

Gerbiamieji šeimininkai,

Garbingieji svečiai,

Ponios ir Ponai!

Nepaprastai džiugu ir įspūdinga, kad susitinku su Jumis čia, Vilniaus katedroje, vietoje, kur palaidotas šventasis karalaitis Kazimieras Jogailaitis, istorine, beveik visą mūsų regioną aprėpiančia prasme – Lenkijos ir Lietuvos globėjas. Tai, kad šiandien čia stovime kartu: lenkai, lietuviai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, yra didis, nepaprastai svarbus įvykis. Esame čia kaip Vidurio Europos valstybių atstovai. Bet taip pat esame Daugelio Tautų Respublikos, kurią drauge kūrė mūsų protėviai, palikimo saugotojai.

Susirinkome čia, kad kartu pagerbtume 1863 m. sukilimo didvyrius. Susitikome po Baltojo erelio, Vyties ir šv. arkangelo Mykolo ženklu – Lenkijos, Lietuvos ir Rusios herbais, kuriuos matome ant Nacionalinės vyriausybės antspaudo. 1863 metų protrūkis buvo nukreiptas prieš carų imperiją, kuri sunaikino mūsų bendrą valstybę ir pavergė mūsų tautas.

Šis sukilimas buvo paskutinysis akordas tos įvairių kultūrų, kalbų ir tikėjimų simfonijos, kuria kadaise aidėjo buvusi Respublika. Istorijoje,  aprėpiančioje daugiau nei keturis amžius – nuo pirmosios Lenkijos ir Lietuvos unijos sudarymo iki paskutinio trečiojo padalijimo – skambėjo lenkų, lietuvių, rusėnų, jidiš kalbos. Ir panašiai jos buvo puikiai girdimos dvejus metus trukusioje dramatiškoje Sausio sukilimo istorijoje.

„Za wolność naszą i waszą“ – „Už mūsų ir jūsų laisvę“ – „За нашу и вашу свабоду“. Tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai – lenkiškai, lietuviškai, rusėniškai. Vardan tų vertybių stojo į nelygią kovą: už laisvę, garbę, nepriklausomybę. Šiandien mes, šių laikų žmonės, stovime čia, kad pagerbtume mūsų pirmtakų heroizmą ir pasiaukojimą. Bet visų pirma esame čia tam, kad pademonstruotume, jog mus sieja ta pati kaip ir tada, prieš 156 metus, atminties ir likimų bendrystė, vertybių ir siekių bendrystė.

 

Gerbiamieji Ponai ir Ponios!

Šiomis iškilmėmis paskutinį kartą pagerbiame ir laidojame dvidešimties 1863 m. sukilimo didvyrių palaikus. Tarp jų generolo Zigmanto Sierakausko-Dolengos – sukilimo Kauno krašte ir Žemaitijoje vado, bei Vincento Konstantino Kalinausko – sukilusio Gardino krašto vado, baltarusių tautos žadintojo, bendrai su lenkais ir lietuviais pakilusių į kovą, kad nusikratytų Maskvos jungo. Priešo suimti, kalinti Lukiškėse, jie buvo gėdingai pakarti kaip piktadariai ir slapta palaidoti rusų tvirtovėje ant Pilies kalno.

Būtent ši istorinė kalva, taip pat vadinama Vladislovo Jogailos – pirmojo bendro mūsų tautų valdovo – senelio Gedimino vardu, daugiau negu pusantro amžiaus saugojo jų kūnus. Keičiantis kartoms numanyta, kad jie gali ten ilsėtis, nors žudikai net ir šeimų nariams neleido dalyvauti pasmerktųjų laidotuvėse. Tarpukariu ten pastatytas medinis kryžius ir atminimo lentos. Juos vėliau sunaikino sovietai, nes kovų už laisvę didvyrių atminimas kliuvo ir naujiems komunistiniams tironams.

Galų gale beveik prieš trejus metus archeologai atrado didvyrių palaikus. Jų kūnai be karstų, už nugarų surištomis rankomis buvo sumesti į kapo duobes ir užberti kalkėmis.

Gerai žinome tą charakteringą paprotį, kurio laikytasi „nuo baltojo iki raudonojo carizmo“. Savo šalyse vis randame bevardžių mirties duobių su aukų – antisovietinės kovos partizanų, nužudytų raudonojo režimo, –palaikais. Šiandien prisimename ir juos, lenkų „nepalaužiamus prakeiktus karius“, lietuvių „miško brolius“, ir kitus.

Nes visi jie – ir žuvę prieš 150, ir prieš 70 metų – mūsų tautoms yra laisvės didvyriai. Visus juos ištiko toks pats likimas: pasmerkimas, garbės nuplėšimas, nužudymas, užmarštis. Bet mes šičia, Vidurio Europoje, su tuo niekada nesusitaikėme. Puoselėjome atminimą, nepaisydami nutylėjimų, garbinome jų žygius tyliai, namuose ir kapinėse. O šiandien darome tai iškilmingai, kartu, nes vėl esame laisvi žmonės, savo suverenių valstybių piliečiai.

 

Ponios ir Ponai!

Šiandien pagaliau garbingai laidodami didvyrius, pagerbiame visus 1863 metų sukilimo dalyvius. Tai buvo bendros buvusios Respublikos daugelio tautų kautynės.

Prisimename, kad dar prieš įsiliepsnojant sukilimui, pirmieji už konspiracinę veiklą buvo nužudyti latvis Janas Arnholdtas, ukrainietis Piotras Slivickis ir lenkas Francišekas Rostkovskis, sušaudyti Modlino tvirtovėje. Taip pat prisimename, kad per vieną patriotinę manifestaciją Varšuvoje žuvo Michalas Landy, lenkų žydas, eisenos priekyje nešęs kryžių,  perimtą iš prieš tai sužeisto lenkų dvasininko rankų.

Taip pat prisimename, kad sukilėlių būriuose Lietuvoje ir Rusioje greta krikščionių kovojo ir totoriai, šimtmečiais Respublikai tarnavę musulmonai. Visi jie kovėsi drauge, solidariai už laisvę – už bendrą laisvę mums visiems.

Šių pozicijų bėgant metams niekada neatsisakėme. Jos pagirtinai pasireiškė kad ir pirmajame „Solidarumo“ suvažiavime Gdanske 1981 metais, kurio delegatai patvirtino „Laišką Rytų Europos darbo žmonėms“. Lenkai, susivieniję šiame didžiajame judėjime už laisvę, „giliai juto mūsų likimų bendrystę“ – tautų, iš naujo pavergtų naujos tironijos, raudonojo carizmo.

„Solidarumo“ žmonės apeliavo į kitų „komunistinio bloko“ šalių tautas drauge veikti – kovoti už teisę laisvai jungtis, orų gyvenimą, teisingumą. Už taupių kreipimosi žodžių slypėjo šaukimas stoti kartu, solidariai prieš režimus, primestus iš Maskvos – panašiai kaip prieš 150 metų įvairių tautų atstovai Sausio sukilime kartu kovėsi už bendrą laisvę – už „mūsų ir jūsų laisvę“. 

 

Ponios ir Ponai!

Šiandien susitinkame čia visi – lenkai, lietuviai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai – kaip laisvi žmonės, atstovai laisvų tautų, kurios yra savo suverenių valstybių, mūsų nepriklausomų tėvynių šeimininkės.

Tai, apie ką svajojo mūsų protėviai ir pirmtakai, už ką kovojo ginklais, taip pat nenuolankia mintimi ir žodžiu, už ką aukojo gyvybes – mes, dabarties žmonės, tai pasiekėme. Turime – pakartosiu tai dar kartą – tai, kas kiekvienai tautai svarbiausia, kas yra aukščiausias bendras gėris: savo suverenias valstybes, mūsų nepriklausomas tėvynes.

Ir panašiai kaip jie – prieš 150 metų – buvo Solidarumo žmonės, nes vadovavosi jo idėja, taip ir mes, šių laikų žmonės, norime veikti kartu, solidariai. Norime vieni kitus remti, kad sėkmingai užtikrintume bendrą taiką ir saugumą, plėtrą ir sėkmę.

Šią akimirką, vykstant šioms iškilmėms, Krokuvos Vavelio katedroje suskambo Zigmanto varpas. Šis varpas, pavadintas visos buvusios Respublikos bendro valdovo, Jogailos anūko, vardu, skamba tik išskirtinėmis progomis. Jis išlietas iš maskviškių pabūklų, laimėtų mūšyje prie Oršos 1514 metais lenkų ir lietuvių kariuomenės, kuriai vadovavo etmonas Konstantinas Ostrogiškis – tas pats, kuris čia, Vilniuje, fundavo cerkvę, o dabar ilsisi Pečiorų lauroje Kijeve. Kaip matome, net ir toks bendrystės ir solidarumo gestas – už 700 kilometrų nuo čia skambantis varpas – simboliškai primena tą didįjį bendrą paveldą, jungiantį mūsų regiono tautas.

Šiandien įamžiname mūsų istorinių didvyrių atminimą, bet darome tai mąstydami ne tik apie praeitį, bet atsižvelgdami į mūsų bendrą ateitį. Mus jungia bendros patirtys ir vertybės, iš kurių svarbiausia – mums visiems – yra laisvė. Taip pat mus sieja šiandiena: partneriškas bendradarbiavimas, įkvėpimas ir siekiai. Pagaliau mus jungia būtent ateitis: kad ji būtų gera ir sėkminga, privalome vadovautis solidarumo, draugystės ir savitarpio pagalbos principais.

Nes Vidurio Europos tautų vienybė yra būtinas, patikimas ir tvirčiausias mūsų valstybių laisvės, suverenumo, jėgos ir nepriklausomybės pamatas ir garantija. Aš giliai, tvirtai tikiu, kad būtent šia dvasia toliau veiksime, kartu kurdami Daugelio Tautų Vidurio Europą.