Lenkija Lietuvoje

Dalyviai, kartu bėgdami viena iš pasirinktų distancijų – 1963 metrų, 5 km arba 10 km – galės pagerbti atminimą tų karių, kuriems karas nesibaigė 1945 m. gegužės 8 d. ir kurie už savo tikėjimą laisve ir teisingumu sumokėjo aukščiausią kainą – paaukojo savo gyvybę.

„Lenkams ir lietuviams bei kitoms šios Europos dalies tautoms Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė laisvės bei grįžimo prie taikaus gyvenimo. Po karinės okupacijos metų prasidėjo nauja komunistinė sovietų okupacija. Tūkstančiai lenkų tęsė ginkluotą kovą už Tėvynės nepriklausomybę, kova vyko ir Lietuvoje. Kasmet matydama prie bėgimo starto linijos ne tik daugybę savo tautiečių – Lietuvos lenkų, už ką esu jiems labai dėkinga, bet ir lietuvių, tarp jų ir Lietuvos karius, žinau, kad dalyvaudami šiame bėgime jie taip pagerbia savo didvyrius. Bėgimo „Vilkų takais“ Vilniuje išskirtinumas yra tas, kad nors pradžioje ši iniciatyva buvo skirta lenkų didvyriams, Lietuvoje atsirado nauja dimensija – jungianti abi mūsų tautas“, – sakė Lenkijos ambasadorė Lietuvoje  Urszula Doroszewska.

Kasmet šiame bėgime dalyvauja keli šimtai aktyvių žmonių, tarp kurių daug lenkiškų mokyklų moksleivių, skautų, Lietuvos karių, įvairaus amžiaus Vilniaus gyventojų ir miesto svečių.

Visų rungčių nugalėtojai ir prizininkai bus apdovanoti atminimo taurėmis, o visiems, pasiekusiems finišą per kontrolinį laiką, atiteks atminimo medaliai.

Rezervuok kovo 1 d. 12:00 val. kalendoriuje ir jau šiandien užsiregistruok bėgimui adresu: tropemwilczym.lt
 

Apie Pamirštuosius karius

Karas nepasibaigė (...). Niekada nesutiksime gyventi kitokioje valstybėje, tik visiškai suverenioje, nepriklausomoje bei teisingai sutvarkytoje Lenkijos valstybėje (...). Duodu jums paskutinį įsakymą. Tolesnį savo darbą ir veiklą vykdykite valstybės visiškos  nepriklausomybės atgavimo dvasia“, – 1945-aisiais rašė paskutinysis Armijos Krajovos vadas gen. Leopold Okulicki „Niedźwiadek”. Dauguma jo pavaldinių vykdė vado įsakymą ir nesudėjo ginklų ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Jie tęsė kovą už laisvą tėvynę.
1945 metais Lenkijos padėtis buvo sunki. Pasirašius Teherano, Jaltos bei Potsdamo konferencijų rezoliucijas Europa buvo padalinta į įtakos sferas. Nuo 1944-ųjų Lenkijos vyriausybė nebebuvo renkama, ji buvo priklausoma nuo Tarybų Sąjungos. 1947-aisiais, kaip buvo numatyta Jaltos konferencijos nutarimuose, įvykę parlamentiniai rinkimai buvo suklastoti, įsikišus sovietų politinei policijai NKVD.
Pogrindžio kariai nutarė priešintis naujajai valdžiai ginklais. Šiandien juos vadiname Pamirštaisiais kariais, kadangi iki Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 1989-aisiais, Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia laikė jų veiklą  nusikalstama, o apie represijas, kurias šie žmonės kentėjo, ypač stalinizmo laikais, buvo nutylima. Pirmosios antikomunistinio pogrindžio ginkluotosios struktūros buvo įkurtos jau 1943-iaisiais, tačiau intensyviausias ginkluotas pasipriešinimas prieš jėga primestą valdžią vyko 1945-aisiais. Manoma, kad pokario Lenkijoje įvairiose pogrindžio organizacijose veikė daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Pogrindžio veikėjai nesutiko su svetimos valios primetimu lenkų tautai. Jų tikslas buvo Jaltos konferencijos nutarimų dėl tikrai laisvų ir demokratiškų rinkimų įgyvendinimas.
Pamirštieji kariai žūdavo ne tik kovose. Dauguma jų pateko į kalėjimus, kur buvo kankinami ir žudomi. Sprendimai dėl to buvo priimami nesilaikant demokratinių normų. Kai kurie jų buvo išvežti į sovietų lagerius. Dažnai jie buvo teisiami dėl jiems neteisingai primetamų kaltinimų kolaboravus su vokiečiais, nepaisant to, kad Antrojo pasaulinio karo metais jie aktyviai kovojo su nacių okupantu pogrindžio valstybės struktūrose.
Dauguma antikomunistinio pogrindžio dalyvių išėjo iš slėptuvių 1947-ųjų vasarį. Daugelis jų turėjo slapstytis prisidengę netikromis pavardėmis net iki Lenkijos Liaudies Respublikos laikų pabaigos. Paskutinis Pamirštasis karys Jozef Franczak „Laluś” buvo nukautas per gaudynes 1963-iųjų rudenį.