Lenkija Lietuvoje

„Šiais metais „Vilkų takais“ bėgimas tapo šiam sportui palankaus pavasario vidurio renginiu. Taip pat pirmą sykį turėsime sertifikuotą trasą bei pusmaratonio rungtį, todėl tai neabejotinai bus graži bėgimo šventė“, - naujoves vardino asociacijos „Sporto renginiai“ vadovas Evaldas Martinka.

Pridūrė, jog pusmaratonis šiame bėgime atsirado natūraliai, mat bėgimas kasmet populiarėja. Jeigu dar prieš keletą metų jame bėgo 200 žmonių, tai praėjusiais metais dalyvių skaičius pasiekė 800. Kuo daugiau bėgimo dalyvių – tuo daugiau norinčių bėgti ir ilgesnes distancijas.

Visi renginio dalyviai yra kviečiami įveikti simbolinę 1963 m trasą, simbolizuojančią atminimą karių, kuriems karas nesibaigė 1945 metais ir kurie nenorėjo ir negalėjo susitaikyti su primesta valstybine santvarka ir sovietų dominavimu. Būtent 1963 metų rudenį per gaudynes žuvo paskutinis Pamirštasis karys, Józef Franczak „Laluś”.

Dabar, kai Ukrainoje tebesitęsia kruvinas karas, šis bėgimas įgauna dar didesnę prasmę.

„Kviečiame bėgimo mėgėjus ir visus kitus, kurie nebūtinai kasdien praktikuoja šią gražią sporto šaką, dalyvauti šiame bėgime. Šio bėgimo tikslas – pagerbti Pamirštųjų karių – daugelį metų pamirštų, dažnai palaidotų bevardžiuose kapuose, kovos už laisvą Lenkiją didvyrių atminimą. Nepaisydami jėgų disproporcijos, vardan idealų ir meilės Tėvynei jie stojo į nelygią kovą su sovietiniais durtuvais primesta komunistine Lenkijos santvarka. Daugelio jų kovos kelias vedė per Vilniaus kraštą. Pamirštųjų karių ir jų kovos su sovietais ir jų lenkų pakalikais atminimas tampa dar aktualesnis šiandien, kai jau daugiau nei metus Ukrainos kariai didvyriškai gina savo šalį nuo barbariškos Rusijos agresijos, kovoja ne tik už savo, bet ir visos Europos laisvę. Prisimindami Lenkijos nepriklausomybės pogrindžio didvyrius, nepamirškime drąsių Ukrainos gynėjų, kurie kovoja vardan tų pačių vertybių ir principų, kuriais vadovavosi Pamirštieji kariai" - sakė Lenkijos Respublikos ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Andrzej Dudziński

Bėgimo nugalėtojai kiekvienoje amžiaus kategorijoje bus apdovanoti atminimo taurėmis, o visi finišo liniją pasiekę dalyviai – atminimo medaliais.

Šį bėgimą pamėgo ir žinomi Lietuvos sportininkai. Praėjusiais metais jame triumfavo tituluotas Lietuvos bekelės bėgikas Vaidas Žlabys ir pajėgi ilgų nuotolių bėgikė Monika Elenska. Tarp prizininkų pateko olimpietis biatlonininkas Karolis Dombrovskis, o dar anksčiau šiame bėgime yra nugalėjusi dar viena olimpietė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė.

„Džiaugiamės, kad bėgimas tapo nuolatiniu Vilniaus pavasario sporto renginių kalendoriaus akcentu ir prisideda prie žinių apie Lenkijos ir Lietuvos Pamiršuosius karius populiarinimo” - pridūrė Dudziński.

Bėgimo „Vilkų takais“ idėją 2013 m. iškėlė Lenkijoje veikiantis Laisvės ir demokratijos fondas (Fundacja Wolność i Demokracja). Pirmajame bėgime Lenkijoje dalyvavo 50 dalyvių. Vėliau jis sparčiai plėtėsi, o 2020 metas jau vyko daugiau nei 300 miestų Lenkijoje ir užsienyje. Kasmet bėgimai Pamirštiems kariams atminti organizuojami už Lenkijos ribų, pvz. Čikagoje, Londone, Niujorke ar Vienoje.

 

Bėgimą Vilniuje organizuoja Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos lenkų jaunimas ir asociacija „Sporto renginiai“.

 

Socialinio tinklo puslapis --->
Renginio įvykis facebooke --->

Apie Pamirštuosius karius   

Karas nepasibaigė (...). Niekados nesutiksime gyventi kitokioje valstybėje, tik visiškai suverenioje, nepriklausomoje bei teisingai sutvarkytoje Lenkijos valstybėje (...). Duodu jums paskutinį įsakymą. Tolesnį savo darbą ir veiksmus vykdykite visiškos valstybės nepriklausomybės atgavimo dvasia“, – 1945-aisiais rašė paskutinysis Armijos Krajovos vadas gen. Leopold Okulicki „Niedźwiadek”. Dauguma jo pavaldinių vykdė vado įsakymą ir nesudėjo ginklų net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Jie tęsė kovą už tikrai laisvą tėvynę.

1945 metais Lenkijos padėtis buvo sudėtinga. Pasirašius Teherano, Jaltos bei Potsdamo konferencijų rezoliucijas, Europa buvo padalinta į įtakos sferas. Nuo 1944-ųjų Lenkijos vyriausybė nebebuvo renkama, ji buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. 1947-aisiais, kaip buvo numatyta Jaltos konferencijos nutarimuose, įvykę parlamentiniai rinkimai buvo suklastoti, be kito ko, įsikišus sovietų politinei policijai NKVD.

Pogrindžio kariai nutarė ginkluotai priešintis naujajai valdžiai. Šiandien juos vadiname „Pamirštaisiais kariais“, kadangi iki Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 1989-aisiais, Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia laikė jų veiklą nusikalstama, o apie represijas, kurias šie žmonės kentėjo, ypač stalinizmo laikais, buvo nutylima. Pirmosios antikomunistinio pogrindžio ginkluotosios struktūros buvo įkurtos jau 1943-iaisiais, tačiau intensyviausias ginkluotas pasipriešinimas prieš jėga primestą valdžią vyko 1945-aisiais. Manoma, kad pokario Lenkijoje įvairiose pogrindžio organizacijose veikė daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Pogrindžio veikėjai nesutiko su svetimos valios primetimu lenkų tautai. Jų tikslas buvo Jaltos konferencijos nutarimų dėl tikrai laisvų ir demokratiškų rinkimų įgyvendinimas.

Pamirštieji kariai žūdavo ne tik kovodami. Daugelis jų pateko į kalėjimus, kur buvo kankinami ir žudomi. Dažnai nuosprendžiai dėl nepriklausomybės kovojantiems pogrindžio kariams buvo priimami suklastotuose teismo procesuose, kurie prieštarauja visiems teisinės valstybės principams. Kai kurie jų buvo išvežti į sovietų lagerius. Dažnai jie buvo teisiami dėl jiems neteisingai primetamų kaltinimų kolaboravus su vokiečiais, nepaisant to, kad Antrojo pasaulinio karo metais jie aktyviai kovojo su nacių okupantu pogrindžio valstybės struktūrose.

Dauguma antikomunistinio pogrindžio dalyvių išėjo iš slėptuvių 1947-ųjų vasarį. Daugelis jų turėjo slapstytis prisidengę netikromis pavardėmis net iki Lenkijos Liaudies Respublikos pabaigos. Paskutinis Pamirštasis karys, Jozef Franczak „Laluś”, žuvo per gaudynes 1963-iųjų rudenį.