Lenkija Lietuvoje

Pokalbis su užsienio reikalų ministru Radosławu Sikorskiu apie mūsų antrąjį sugrįžimą į Europą po „Teisės ir teisingumo“ (TiT) valdymo metų ir galimą Varšuvos vaidmenį Europos Sąjungoje.

MAREK OSTROWSKI, ŁUKASZ WÓJCIK: Daug kalbama apie tai, kaip Europos Sąjunga jau 20 metų keičia Lenkiją. O ar Lenkija pakeitė Europos Sąjungą? 
RADOSŁAW SIKORSKI: Manau, kad mes keičiame Europos Sąjungą, pavyzdžiui, mokydami Vakarų partnerius pagarbiai reaguoti į mūsų istoriją. Tai svarbu, nes Europa susivienys tik tada, kai pajusime vieni kitų jautrias vietas. O tokių žinių trūksta abiejose pusėse. Mes nesuvokiame, kokia katastrofa Vakarų Europai buvo Pirmasis pasaulinis karas. Mums jo rezultatas buvo teigiamas, nes atgimė Lenkijos valstybė. Kita vertus, jie nesupranta, kaip labai vokiečių okupacija Lenkijoje skyrėsi nuo tos, kurią jie žino buvus Vakarų Europoje. Tai yra, kokia didelė tragedija lenkams buvo Antrasis pasaulinis karas. Dar daug reikia nuveikti kuriant bendrą Europos savimonę. Tačiau po 20 metų narystės ES Europa tikrai supranta, kad Lenkija yra ambicinga šalis, kuri vystosi, kopia aukštyn Europos hierarchijoje ir turi dar didelę augimo atsargą. 

Ar „Teisės ir teisingumo“ vyriausybės metai šiame 20 metų laikotarpyje buvo koks nors tarpas? Taip, tai pabrėžia patys „Teisės ir teisingumo“ politikai. Jie mano, kad tai, kas Europos Sąjungoje yra civilizuota konkurencija pagal sutartas taisykles, prilygsta nacionalinių interesų išdavystei. Pasak jų, užuot derėjusis, siekus naudingo kompromiso, reikia šaukti ant kitų, įžeidinėti, reikalauti savo visos ES sąskaita. Šie aštuoneri partijos „Tvarka ir teisingumas“ metai manęs nenustebino, nes prieš tai buvau paveldėjęs Užsienio reikalų ministeriją iš Annos Fotygos [2007 m. – red. past.]. Padėtis tada priminė šiandieninę, tik dabar žala yra didesnė. Koks tokios politikos rezultatas? Apskritai ji ne tik nustūmė Lenkiją į užribį, bet ir susilpnino ją. Tai aiškiai matyti iš daugelio demokratijos, spaudos laisvės ar korupcijos reitingų. 

Ar „Teisės ir teisingumo“ partija kaip nors pakeitė Europos Sąjungą? Paradoksalu, bet TiT politika turėjo įtakos Europos Sąjungai, tačiau priešinga kryptimi, nei tikėjosi valdantieji. Savo kvaila retorika, taisyklių laužymu ir teisinės valstybės principo naikinimu TiT išprovokavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismą imtis vaidmens, kurio jis anksčiau neatlikdavo – ES Konstitucinio Teismo vaidmens. Pagal geležinį nenumatytų pasekmių dėsnį. TiT manė, kad kovoja už „Tėvynių Europą“, bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Tai yra nacionalistinė demagogija žmonėms, kurie neturi ką pareikšti Europos reikalų tema. Akivaizdu, Europa buvo, yra ir visada liks tėvynių Europa. Tik šūkis „Tėvynių Europa“ mums nieko nesako net apie kompetencijos pasidalijimą tarp ES institucijų ir valstybių narių, apie tarptautinių sutarčių formą ar balsavimo sistemą. Europos Sąjunga yra valstybių ir pačių europiečių, kurie turi savo tėvynes, konfederacija. Kažkodėl nepastebėjau, kad po dešimtmečių narystės ES ispanas nustojo būti ispanu, italas italu, o prancūzas prancūzu. 

Kokia buvo „Teisės ir teisingumo“ Europos vizija? TiT politikai ne kartą sakė, kad nori, jog Europos Sąjungoje su šalimis būtų elgiamasi vienodai. Taigi Lenkija lygi kam? Maltai? Liuksemburgui? Esame viena iš penkių didžiausių Europos Sąjungos valstybių ir turėtume daryti įtaką Europos Sąjungos krypčiai – juk ji nėra duota vieną kartą ir visiems laikams. Keičiasi aplinkybės ir sąlygos, keičiasi koalicijos. 

Pavyzdžiui? Garsus atvejis, kuris prieš kelerius metus sukėlė atgarsį Lenkijos visuomenėje. Po to, kai ministras Antoni Macierewicz įžūliai nutraukė sutartį dėl prancūziškų sraigtasparnių, kilo įtarimas, kad Prancūzija mums atsilygino pasiūlydama ES direktyvą dėl profesionalių vairuotojų darbo laiko organizavimo. Jau tada buvome Europos galybė transporto srityje. Taigi buvo kalbama apie „pasikėsinimą į Lenkijos interesus“. Nors reikia pasakyti, kad šie interesai visai nebuvo akivaizdūs. Dėl direktyvos vairuotojai uždirba daugiau, tačiau įmonės praranda konkurencingumą. O kai kurios iš jų yra Lenkijoje registruotos Vakarų įmonės, tik įdarbinančios lenkų vairuotojus. Dabar Ukrainos vairuotojai mums daro tai, ką mes darėme Vakarų vairuotojams. O kas naudinga mums? Argi ne tai, kad Ukrainos vairuotojai, vairuodami Europos Sąjungoje, gautų tokį patį atlyginimą kaip Europos vairuotojai? Vieni pralaimi, kiti laimi. Kaip matome iš šio pavyzdžio – ir priešingai nei teigia nacionalistiniai demagogai – nacionalinis interesas ne visada yra akivaizdus ir jis gali keistis. 

Ar Lenkija turi įtakos tam, kas vyksta Briuselyje? Žinoma. Kad ir gynybos ar pagalbos Ukrainai klausimais. Tačiau svarbu nepamiršti, kad Europą sudaro ne vien Lenkijos. Mūsų įtaka priklauso nuo mūsų svorio, gyventojų skaičiaus ir ekonomikos būklės. O sėkmė yra tada, kai dėl savo efektyvumo galime žaisti aukštesnėje svorio kategorijoje. 

Dabar mes grįžtame į aukštesnę lygą? Migracijos srityje dabartinės vyriausybės politika iš esmės sutampa su tuo, ką darė TiT. Kalbant apie migraciją, mūsų piliečiai mano, kad išorinė Šengeno zonos siena turi būti kontroliuojama. Jei norime laisvai keliauti zonos viduje, kas nors kur nors turi tikrinti pasus ir vizas. Kitaip tai neturi prasmės. Ir, žinoma, mūsų jautrumas šiek tiek skiriasi nuo, tarkime, ultraliberalių sluoksnių kur nors Vakarų Europoje. Tačiau šiuo klausimu mes, kaip priešakinės linijos šalis, iš tiesų turime kitokį jautrumą nei „vidinės“ Europos Sąjungos šalys. Lygiai taip pat ir Rusijos keliamos grėsmės jausmas Europos Sąjungoje priklauso nuo geografinės padėties. 

Kaip galima pakeisti pagrindinę Europos politiką? Tam reikia vyriausybės, kuri būtų patikima, laikytųsi priimtų taisyklių, gerbtų sutartis, turėtų pažįstamus lyderius. Vyriausybė, kuri pati įsivaro į kampą, įžeidinėja visus ir, dar daugiau, įžeidinėja žmones asmeniškai, yra pasmerkta nesėkmei. Pateiksiu Franso Timmermanso pavyzdį. Dar prieš tapdamas Europos komisaru, šis olandų katalikas buvo vienas iš labiausiai lenkus remiančių politikų Vakarų Europoje. Su ašaromis akyse jis man papasakojo, kaip vaikystėje jo tėvas sutiko gen. Stanisławo Maczeko divizijos karius. Tuomet, kai jis pasisakė už teisinės valstybės principus Lenkijoje, sulaukė tradicinės lenkų pagiežos. Mes prie to pripratę, bet Vakarų Europoje tai nedera. Tokie masiniai išpuoliai ad personam daugelį europiečių atitolino nuo lenkų nacionalistų. Ir šia prasme ankstesnė vyriausybė palengvino mano užduotį, nes šiandien pakanka neįžeidinėti žmonių, ir jie jau džiaugiasi. 

Kokia turėtų būti ateities Europos Sąjunga pagal Radosławą Sikorskį? Norėčiau glaudesnės integracijos tose srityse, kuriose to nori lenkai ir kiti europiečiai. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga neturėjo jokios kompetencijos sveikatos apsaugos srityje. Prasidėjo pandemija, ir nedaug trūko, kad pradėtume tarpusavyje kovoti dėl kaukių, respiratorių ir vakcinų. Tačiau Europos Komisija pareiškė, kad iš tikrųjų tai ne sveikatos apsaugos klausimas, o bendrosios rinkos ir laisvo prekių judėjimo. O šalys negali uždrausti kaukių eksporto į kitą valstybę narę. Taip pat paaiškėjo, kad europiečiai nori, jog turėtume savo vaistų atsargas, nes tapome pernelyg priklausomi nuo išorės tiekėjų. Jie taip pat tikisi minimalių standartų, pavyzdžiui, vėžio gydymo srityje. Tai galėtų būti nauja integracijos sritis. Eurofobai nesupranta, kad ES standartai, pvz., veterinarijos taisyklės, netrukdo, o supaprastina verslo kelius. Esant 27 nacionaliniams standartams, norint ką nors parduoti visoje ES, tą patį produktą reikėtų modifikuoti 27 skirtingais būdais. 

Ar reikia gilesnės integracijos ir gynybos politikos srityje? Atsižvelgdami į tyrimus ir į karą Ukrainoje matome, kad europiečiai tikisi būtent to. Jie baiminasi ir Vladimiro Putino, ir lapkričio mėnesio rinkimų Jungtinėse Valstijose rezultatų. Jie pagrįstai mano, o aš su tuo sutinku, kad Europos Sąjunga, kurios pajamos siekia 15 trilijonų eurų, neturėtų būti beginklė. 

Ką apie tai mano amerikiečiai? JAV nenori įsitraukti į kiekvieną problemą, kylančią mūsų pasienyje. Jie turi problemų savo pietinėje sienoje ir mes turime problemų prie pietinės sienos. Tačiau jie neprašo mūsų pagalbos. O kai 2011 m. bandėme įsikišti Libijoje, paaiškėjo, kad be amerikiečių žvalgybos ir be jų raketų „Tomahawk“ nieko negalime padaryti. Su tokiais iššūkiais artimiausioje aplinkoje turėtume susidoroti patys.

 O ar yra tam galimybių? Europos Parlamentas pasiūlė – ir aš turėjau tam įtakos – sukurti greitojo reagavimo pajėgas, kurių dydis prilygtų sunkiosios brigados dydžiui, t. y. nuo 5 000 iki 10 000 karių. Primenu, kad po karų buvusioje Jugoslavijoje mes sau pažadėjome 70 000 karių, bet iš to nieko neišėjo. Šiandien yra ES planas organizuoti bendrą vadavietę, jau turime gynybos biudžetą. Kai Rusija užpuolė Ukrainą, mes jau turėjome ką išleisti kaip Europos Sąjunga – 7 mlrd. eurų per 18 mėnesių. Netrukus bus dar 5 mlrd. šiems metams. Taigi viskas vyksta, bet akivaizdžiai nepakankamai ir per lėtai. 

Tačiau jei turime problemų nustatant bendrą Europos Sąjungos užsienio politiką, turėsime dar didesnių su bendra gynybos politika. Kas vadovaus? Turime nuspręsti, ar norime „Tėvynių Europos“, ar laisvosios prekybos zonos, kuriose nėra nei karų, nei gynybos biudžetų, nei pavaldumo grandžių. Ar vis dėl to norime efektyvios galios, kuri galėtų veikti. Nes jei tikimės rezultatų, turime suteikti Europos Sąjungai tinkamas priemones. Tai svarbu, nes netrukus augančioje Europos Sąjungoje vienbalsiškumas taps vis sunkiau pasiekiamas. 

Taigi Lenkijos vyriausybė pritaria vienbalsiškumo principo apribojimui ES? Užduosiu paprastą klausimą: ar tai gera padėtis, jei viena ES šalis pristabdo arba blokuoja sankcijų Rusijai įvedimą?

 Ne, bet galime įsivaizduoti situaciją, kai dauguma ES valstybių nusprendžia prieš Lenkijos interesus, pvz., Rytų reikaluose. Manau, kad balsuojant dėl plėtros ir nacionalinės tapatybės klausimų, pvz., abortų, istorijos dėstymo, religijos ar moralės klausimų, vienbalsiškumas turėtų būti taikomas amžinai. Visi šie dalykai pagal subsidiarumo principą turėtų priklausyti nacionaliniam lygmeniui.
Tačiau dabar pakalbėkime apie sritis, kurias galima ir reikia tobulinti. Iš tiesų karų negalima kariauti vien balsavimais ir mikrovaldymu iš būstinės. Tokia yra Lenkijos patirtis iš Irako. Todėl Europos liaudies partija, mums pritarus, pasiūlė, kad ateityje steigiant ES karinę misiją būtų reikalaujama vienbalsiškumo. Tačiau dėl jos tęstinumo ar kasdienio valdymo jau turėtų būti sprendžiama balsų dauguma. Būtent tai ir yra demokratijos esmė. Ar kartais neprarandame balsų Seime? O jei Europos Sąjungoje susiklostys tokia padėtis, kad visi bus prieš mus, vadinasi, kažkas negerai su mūsų gebėjimu įtikinti, su gebėjimu kurti koalicijas. Mes pripažįstame, kad kai kas yra gyvybiškai svarbu mūsų interesams, bet nesugebame sutelkti blokuojančios mažumos? Primenu, kad Europos Parlamentas nukrypimą nuo vienbalsiškumo apibrėžė kaip balsavimą keturių penktadalių balsų dauguma, o tai yra daugiau nei konstitucinė dauguma Lenkijos Seime. 

Užduosime klausimą iš kitos pusės. Ką daryti su valstybėmis narėmis, kurios nuolat nesilaiko pagrindinės ES srovės? Šiuo atveju nevartočiau žodžio „pagrindinė srovė“, nes tai reiškia tik dominuojančią pagrindinę daugumą. Kalbame apie šalis, kurios pažeidžia sutartis, kaip pastaraisiais metais darė mūsų šalis. Arba vykdo visiškai atskirą užsienio politiką. Po 2009 m. turėjome Graikijos krizę. Kodėl? Todėl, kad šalys pažeidinėjo sutarčių taisykles dėl skolos. Vaistas nuo to tapo viešųjų finansų standartų tarpusavio vertinimo mechanizmas. Šiuo metu panašus peržiūros mechanizmas veikia ir teisinės valstybės srityje. Visi turi tam tikrų trūkumų; kiekvienais metais Komisija parengia apie tai ataskaitą. Tačiau, kai kolegos iš frakcijos sako: „Seneli, dauguma mūsų mano, kad pažeidei taisykles“, tai nėra priežastis įsižeisti ar įžeidinėti kitus. Tada reikia atsiprašyti: „O, tiesa, aš pasitaisysiu“. Galima pralaimėti balsavimą. Tačiau tai nėra priežastis žlugdyti Europos Sąjungą, o tik rimtai diskutuoti su partneriais. Juk dėl šiandien Europos Sąjungoje galiojančio balsavimo mechanizmo derėjosi Ministras Pirmininkas Jarosław Kaczyński, o jį ratifikavo Prezidentas Lech Kaczyński. 

Koks yra Rusijos planas dėl Ukrainos? Tradicinė okupacija? Tik pažiūrėkite, ką jie daro jau okupuotose teritorijose. Rusifikacija, deportacijos, vaikų grobimas, elito naikinimas, turto grobimas. Tipiškas kolonijinis užkariavimas. 

Kaip įtikinti amerikiečius, kad Ukrainos ir Europos reikalai jiems vis dar svarbūs? Pirma, tai JAV patikimumo klausimas, nes prezidentas Joe Bidenas juk pažadėjo paramą Ukrainai. Antra, turime svarių argumentų. Amerikiečiai dažnai kaltina mus, kad gynybos reikaluose mes, europiečiai, esame „zuikiai“. Keli JAV prezidentai iš eilės, ne tik Donaldas Trumpas, nesėkmingai ragino Europos sąjungininkus daugiau išleisti gynybai. Tačiau, kalbant apie pagalbą Ukrainai, Europos Sąjunga ir atskiros valstybės narės iš viso išleido dvigubai daugiau pinigų nei JAV. Kai kalbu apie tai Amerikos žiniasklaidoje, tai sukelia teigiamą nuostabą. Ir tokias reakcijas: „Gerai, gerai, mes ir patys turime padaryti daugiau.“

O geopolitiniai argumentai juos įtikina? Tokius argumentus naudoju nuo pat karo pradžios pokalbiuose su respublikonais. Aš jiems aiškinu, kad Ukraina yra išbandymas, ar galima užgrobti gabalą svetimos teritorijos vien dėl istorinių ar lingvistinių priežasčių. Klausiu jų, ar Didžioji Britanija turi teisę atsiimti Airiją, o Kinija – Taivaną? Tokius klausimus jie supranta. Nes jei Ukraina apsigins, Kinija taip pat gali prieiti prie išvados, kad atsiimti „nepaklusnias“ provincijas yra sunkiau, nei atrodo. 

O ką jūs būtumėte padarę geriau nei „Teisė ir teisingumas“ Ukrainos atžvilgiu prasidėjus karui? Kai po Rusijos įvykdytos Juodosios jūros blokados ES atvėrė savo sienas Ukrainos maisto produktams, tai buvo galima padaryti padidinus neapmuitinamą kvotą. Nereikėjo iš karto, be derybų, leisti Ukrainai patekti į bendrąją rinką. Donald Tusk perspėjo, kad tai nėra gera mintis, bet „Teisės ir teisingumo“ vyriausybei pritrūko įtikinimo gebėjimų arba tiesiog vaizduotės. 

O kodėl Europos Sąjunga vis dar nesusitarė perduoti ukrainiečiams Europoje esančių Rusijos rezervų? Aš esu už. Tačiau nepamirškite, kad tai bus precedentas. Dar būdamas Europos Parlamento narys aptariau šį klausimą JAV Iždo departamente. Ir amerikiečiai tuo metu pasakė: „Neįmanoma“. O šiandien patys įtikinėja mus konfiskuoti rusiškus pinigus. Pasaulinės bankų sistemos architektūrai tai yra didelis išbandymas. Tai turės rimtų pasekmių – ir gerų, ir blogų. Viena vertus, potencialūs agresoriai supras, kad pradėję karą jie praras pinigus. Kita vertus, sumažės centrinių bankų pasitikėjimas vienas kitu. Aš esu už konfiskavimą. Ministras Pirmininkas Donald Tusk aktyviai to siekia. Tačiau, kaip ir sprendžiant bet kurį klausimą, reikalinga koalicija. Kai kas vis dar nesutinka. Nors belgai, kur yra didžioji dalis šių pinigų, sako: „Pirmyn, tik pateikite mums tvirtą teisinį pagrindą.“ 

Ar yra toks pagrindas? 140 šalių balsavimu JT Generalinėje Asamblėjoje pasmerkė Rusijos agresiją. Didžioji pasaulio dalis pasakė rusams: „Jūs pažeidėte JT Chartiją, įvykdėte agresijos aktą, karo nusikaltimą. Jūs esate agresorius ir vykdote destrukciją savo aukos teritorijoje.“ Tai reiškia, kad mes – kaip tarptautinė bendruomenė – netgi privalome ateiti į pagalbą aukai ir nubausti agresorių. Konfiskuoti mūsų kontroliuojamus Rusijos pinigus ir atiduoti juos ukrainiečiams – tai pirmas dalykas, kurį galime padaryti. 

Kokie šiandien yra Lenkijos santykiai su Ukraina? Mus sieja strateginė partnerystė su tam tikrais sektoriniais ir istoriniais sunkumais, kurių visada esama tarp kaimyninių šalių. Beveik kasdien bendrauju su savo Ukrainos kolega. Prisimenu, kad kai gruodį atvykau į Ukrainą, vos pradėjęs vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, man buvo pasakyta, kad nėra nė vieno pramoninio bendradarbiavimo projekto, nėra slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo. Tarpusavio santykių atmosfera buvo siaubinga. 

Tačiau, be santykių su Ukraina taisymo, iš naujosios vyriausybės tikėjomės ambicingesnės Europos politikos. O Ministras Pirmininkas D. Tusk daugeliu klausimų laikosi skeptiškos pozicijos, pavyzdžiui, žaliojo kurso klausimu. Pateiksiu pavyzdį. Kai buvau Europos Parlamento narys, balsavau už Komisijos pasiūlymą dėl elektromobilių. Mano asmenine nuomone, planas iki 2035 m. nutraukti vidaus degimo varikliais varomų automobilių registraciją Europos Sąjungoje yra neįgyvendinamas. Nebus pakankamai elektromobilių įkrovimo stotelių. Vienintelis mano pasiteisinimas yra tas, kad alternatyvos buvo dar ambicingesnės. Norime išgelbėti planetą nuo iškepimo, tai akivaizdu. Tačiau norime tai daryti mums pakenčiamu tempu. Europos Sąjungoje turime būti solidarūs su tais, kurie dėl energetikos pertvarkos praras daugiausia. Tačiau taip pat norėčiau priminti, kad jei ne TiT valdymo metu kilusios teisinės valstybės problemos, ES solidarumo energetikos srityje fondo dalis Lenkijai galėjo būti bent dvigubai didesnė. 

Tokiai ambicingai užsienio politikai reikia tinkamų žmogiškųjų išteklių. O ministerija, sumažinus užsienio tarnybos kriterijus, pastaruoju metu patiria didelį nuosmukį. Su džiaugsmu parodysiu pirštu į krūtinę partijai „Tvarka ir teisingumas“, nes būtent jie sumažino šiuos kriterijus. Vienas pirmųjų jų sprendimų buvo atsisakyti konkurso į valstybės tarnybą, vėliau jie tai perkėlė į užsienio tarnybą. Anksčiau ne daugiau nei keliolika procentų žmonių užsienio tarnyboje buvo ne iš URM – profesoriai, kariškiai, buvo net keletas „POLITYKA“ žurnalistų. Tačiau niekada nebuvo taip, kad dauguma būtų ne iš ministerijos ir dažnai nemokantys šalių, kuriose dirba, kalbų. Tačiau taip yra šiuo metu. Keičiame tai. 
Kai prieš 20 metų įstojome į ES, ant „POLITYKA“ viršelio atsirado žodžiai: „Lenkija grįžta į Europą“. Buvo juntamas entuziazmas, kuriam pritarė dauguma lenkų. Ir šiandien turime žymių politikų, kurie sako, kad grėsmė Lenkijai yra didesnė Vakaruose nei Rytuose. O kai Europos Sąjunga reikalauja laikytis tam tikrų principų, jie kelia triukšmą, nes norėtų pažeisti savo Konstituciją, sulaužyti sutartis. Ir niekas neturi teisės kištis. 2004 m. Stanisław Lem pasakė: „Netrukus Europa patirs, ir skaudžiai, kas yra lenkiškos fobijos, psichozės ir istoriniai fantominiai skausmai.“ Lenkų nacionalistai niekada neįstojo į Europos Sąjungą. Suverenitetą jie supranta kaip Lenkijos hegemoniją. Prieš kelerius metus, pačiame diskusijų įkarštyje po liūdnai pagarsėjusio teisės magistrės Julijos Przyłębskos vadovaujamo Konstitucinio Teismo nuosprendžio dėl abortų, Lenkijos ambasadoriaus Prahoje pavaduotojas [Antoni Wręga – red. past.] parašė laišką Čekijos vyriausybei, kad abortų atlikimas lenkėms Čekijoje yra mūsų suvereniteto pažeidimas. Nes juk taip nusprendė Lenkijos Konstitucinis Teismas ir visa Europa turi paklusti Lenkijai. O jei ne, tai yra mūsų suvereniteto pažeidimas. Juk mes esame imperija. 

Ar „Teisė ir teisingumas“ pakeitė lenkų požiūrį į ES? Taip. Ir manau, kad tai bus ilgiausiai trunkantis TiT poveikis. Per šiuos aštuonerius neapykantos ir melo propagandos apie ES metus jie įskiepijo eurofobijos monstrą. Tokią, kokią pažįstu iš Didžiosios Britanijos devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje. Ir kuri privedė prie brexito. Kartodami melą, jie įskiepijo kai kuriems lenkams iškreiptą ES atvaizdą. O juk Didžioji Britanija buvo mokėtoja, o mes esame gavėjai, todėl Lenkijoje menkinti ES yra dar kvailiau ir dar labiau smerktina. TiT pavyko įteigti daugeliui lenkų, kad ES yra kažkokia išorinė institucija, nuo kurios turime gintis. Absurdas! 

 

KALBĖJOSI MAREK OSTROWSKI IR ŁUKASZ WÓJCIK
,,POLITYKA Sp. z o.o. S.K.A".

Tekstas iš 2024 04 24 savaitraščio POLITYKA priedo 18–19/2024 m.  

Nuotr.  Barbara Milkowska /Lenkijos URM