Lenkija Lietuvoje

Į klausimus, kas skiria ir vienija dabartinę Lenkiją ir Lietuvą, ar daug kas pasikeitė nuo Adomo Mickevičiaus laikų, kuris ironiškai teigė, kad Kinija prie Vyslos yra geriau žinoma nei Lietuva, atsakys knygos autorius Dominik Wilczewski diskusijoje su LRT.lt portalo vyr. redaktoriaus pavaduotoja Aleksandra Ketleriene ir Vilniaus universiteto TSPMI politologu dr. Mariuszu Antonowicziumi.

2024 m. rugsėjo 27 d., penktadienis, 19 val.
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Katedros a. 4)

Susitikimas vyks lietuvių ir lenkų kalbomis
 

Dominik Wilczewski (gim. 1983 m.) – žurnalistas, publicistas, analitikas. Baigė politikos mokslus Varšuvos universitete, dirba Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete ir portalo „Przegląd Bałtycki“ redakcijoje. Dirbo valstybės ir universiteto administracijose, 2019–2020 m. Liublino Vidurio Europos instituto analitikas, taip pat bendradarbiavo su Varšuvos universiteto Baltistikos katedra, Lenkijos institutu Vilniuje, Varšuvos universiteto Migracijos tyrimų centru ir „KARTA“ centru. 2011–2016 m. buvo „WNET“ radijo laidos „Program Bałtycki” bendraautoris.
Publikavo, be kita ko, „Nowa Europa Wschodnia“, „Tygodnik Powszechny“ ir mėnesiniam žurnale „Pismo. Magazyn Opinii”. Knygos „1938. Najciemniejsza noc jest tuż przed świtem. 80. rocznica nawiązania stosunków dyplomatycznych pomiędzy Polską a Litwą“ (2018) bei publikacijų „Okupacje, dekomunizacja i walka o niepodległość w polityce historycznej państw bałtyckich“ (2019) ir „Udział diaspory w wyborach krajowych. Przypadek Litwy, Polski i Węgier w ujęciu porównawczym“ (2021) bendraautoris. Gyvena Varšuvoje.
 

„Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“)
Lietuvos istorija – tai ne tik Liublino unija, bendra kova Žalgirio mūšyje, „Ponas Tadas“ ir privalomas apsilankymas Aušros Vartuose bei Rasų kapinėse. Dominik Wilczewski pasakoja įtraukiančią istoriją apie persipinančią Lietuvos praeitį ir dabartį. Lietuviai daug kartų krito, buvo pėstininkai didžiųjų imperijų žaidime – ir vėl pakildavo, vedami tautos, tapatybės, kalbos ir kultūros išlikimo vilties. Savo pastangomis jie ištraukė savo šalį iš istorinės nebūties ir kūrė Lietuvą vadovaudamiesi savo principais. „Litwa po litewsku“ – tai įžvalgi ir žavi istorijos rekonstrukcija bei Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos santykių aprašymas. Wilczewski teiraujasi Lietuvos istorikų ir sociologų apie jų požiūrį į 1863 m. sukilimą ir kitus – Lenkijos požiūriu – svarbiausius įvykius, pristato svarbiausius Lietuvos istorijoje visuomenės veikėjus ir politikus bei su susidomėjimu ieško atsakymų į šiandieninius lietuvius kamuojančius klausimus.

 

Per praleistus Vilniuje ketverius metus dažnai girdėdavau draugus lietuvius besiskundžiant, kad lenkai jų šalyje vis dar nori pamatyti tik Vilnių, ir tik su lenkiškumu susijusias jo dalis. Kaunas? Klaipėda? Neegzistuoja. Šiuolaikinis menas ir kultūra? Panašiai. Jie tikrai nenorėjo išmesti į šiukšlių dėžę dalies bendros istorijos. Nieko panašaus. Jie tik siūlė pagaliau pamatyti lietuviškąją Lietuvą, o ne tik sentimentalų ir romantišką vaizdinį. Manau, kad daugelis mano pašnekovų būtų patenkinti Dominiko Wilczewskio knyga, nes autorius joje aprašė visų pirma lietuvių tautinės savimonės gimimą ir moderniosios politikos formavimąsi. Nevengdamas sunkių temų, bendrais bruožais pristatė šalies, kuri nors ir yra šalia mūsų, bet mums visiškai nežinoma, paveikslą. Visos šios freskos dalys yra įtraukiančios, puikiai parašytos ir kupinos įdomių istorijų apie reikšmingas Lietuvos asmenybes. Čia nesigirdi popieriaus šiugždesio. Čia skamba gyvenimas. Kartais dramatiškas.
Piotr Kępiński (šaltinis: „Wydawnictwo Czarne“)