Lenkija Lietuvoje

1791 m. gegužės 3 d. pagrindinis įstatymas buvo priimtas „ta blėstančia akimirka, kuri mus sugražino mums patiems“, kaip rašoma Konstitucijos preambulėje. Audringu padalijimų laikotarpiu mūsų protėviai sprendė savo tapatybės klausimą. Jų pateiktas atsakymas neprarado aktualumo per du šimtus trisdešimt metų. XXI amžiuje jis vis dar apibrėžia, kas esame. 

Nesame nei Vakarų Rytai, nei Rytų Vakarai. Lenkija yra pačioje Europos širdyje. Nesame nei prancūzų filosofų išmanytoje Rytų Europoje, nei vokiečių ministrų „Mitteleuropoje". Turime savo tapatybę, kuri formavosi tūkstantį metų. Gegužės 3-iosios Konstitucijos autoriai – mūsų tėvai įkūrėjai – tai žinojo, derindami originalią Apšvietos epochos politinę mintį su mūsų politinėje kultūroje jau kelis šimtus metų tvirtai įsišaknijusiomis tradicijomis. 

Demokratija yra laisvų žmonių santvarka. Lenkijoje demokratijos ištakos siekia XV amžių. Anglijoje buvo Didžioji laisvių chartija (1215) bei Habeas Corpus Act (1679), o Lenkijoje veikė Neminem captivabimus (1433). Šie teisės aktai suteikė laisvių, kurių tuo metu niekur kitur nebuvo. Lenkija nėra „jauna demokratija", o viena seniausių šiuolaikinės Europos demokratijų – vyresnioji kitų Europos demokratijų sesuo, o ne duktė. Abiejų Tautų Respublika atgaivino senovės Romoje gimusias respublikos tradicijas. 

1791 m. gegužės 3 d. Lenkija tapo kontinentinės Europos konstitucionalizmo lopšiu. XVIII a. pabaigoje ji buvo laisvės sala, apsupta absoliutizmo jūros. Šios audringos jūros bangos savo apogėjų pasiekė XX a. totalitarizmuose, kurie pareikalavo kruvinų aukų. Tiek totalitarizmas, tiek absoliutizmas visada buvo svetimi mūsų politinei kultūrai. 

Su Lenkijos krikštu tapome tauta, o 1791 m. gegužės 3 d. tapome tauta šiuolaikine šio žodžio prasme. Tą dieną patvirtinta Konstitucija yra ne tik teisinis aktas, istorinis dokumentas, bet ir mūsų tapatybės įrodymas. Ši tapatybė grindžiama trimis pagrindais: teise, laisve ir krikščionybe. Tomis pačiomis vertybėmis norime grįsti savo bendrą gyvenimą ir šiandien, ir rytoj.

Gegužės 3-iosios Konstitucija yra ir vėlesnio nepriklausomybės akto bei idėjos, iš kurios gimė „Solidarumas“, šaltinis. Lenkas visų pirma yra laisvas žmogus. Net tuo metu, kai mūsų protėviai prarasdavo išorinę laisvę, giliai širdyje jie išsaugodavo vidinę laisvę. Taip buvo padalijimų laikotarpiu. Taip buvo ir vėliau, kai ant mūsų tėvynės krito grėsmingas geležinės uždangos šešėlis. Savo tapatybės – lenkiškos, taigi ir europietiškos – suvokimas reiškė, kad homo sovieticus modelis išliko svetimas daugumai lenkų.

Lenkijos istorijoje 1791 m. buvo annus mirabilis, stebuklingi metai, kurie pradėjo „teisėtą revoliucija", įmanoma tik mūsų tėvynėje. Revoliuciją, kurį įvyko Seime, o ne per kruviną politinį perversmą, pilietinį karą ar monarcho nužudymą. Galime didžiuotis savo istorija. Tai ne tik pasakojimas apie tolimą praeitį, bet ir moralinis įsipareigojimas, saistantis mus visiems laikams.

Stiprindama valstybės ir teisės pagrindus, Gegužės 3-iosios Konstitucija kartu apsaugojo asmens laisvę. Ji aiškiai skyrė laisvę nuo savivalės ar anarchijos, kurios simboliu paskutiniame Abiejų Tautų Respublikos amžiuje tapo liberum veto. Tik stipri valstybė gali užtikrinti savo piliečių laisvę. Todėl nėra laisvės be atsakomybės už savo valstybę.

Gegužės 3 d. pagrindiniu įstatymu viešoji valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Charles’io de Montesquieu ir Johno Locke’o propaguotą trišalės valdžios principą Konstitucijos autoriai papildė tautos suvereniteto principu, kuris teigia, kad „visa žmonių visuomenės valdžia kyla iš tautos valios“. Valdžia, kuri netarnauja žmonėms, praranda savo teisėtumą. Šis principas apima tiek įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, tiek teismus. Tai svarbi istorijos pamoka. 

Nors Gegužės 3-iosios Konstitucija nepanaikino baudžiavos, ji atvėrė kelią liaudies emancipacijai. Viename iš jos straipsnių valstiečiai jau vadinami „ūkininkais“, o ne „lažininkais“. Kartu ji garantuoja, kad kiekvienas, „vos įžengęs į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu, kaip nori ir kur nori“. Tai buvo lūžio momentas mūsų istorijoje. Iki šiol tauta buvo tapatinama su bajorija. XVIII a. pabaigoje lenkų tapatybė buvo apibrėžta iš naujo. Lenku galėjo tapti kiekvienas, kuris mylėjo Lenkiją ir buvo pasirengęs dėl jos gyventi, nepriklausomai nuo jo socialinės ar etninės kilmės. Todėl lenkų patriotizmas neturi nieko bendra su vokiškuoju nacionalizmu, kuris Trečiajame reiche įgavo pačią siaubingiausią formą. 

Gegužės 3-iosios Konstitucija taip pat patvirtino tikėjimo išpažinimo laisvę, kuria galėjo naudotis Abiejų Tautų Respublikos piliečiai. Jau XVI a. pabaigoje Lenkija tapo Europos religinės laisvės oaze. Demokratija tokia vertinga, nes tai vienintelė sistema, kurioje žmogus yra pilietis, o ne subjektas. Prisiminkime, kad asmens orumo ir jo laisvės idėja kyla iš krikščioniškų mūsų civilizacijos šaknų. Negalime pamiršti vertybių, kurias mums perduoda Evangelija. Priešingu atveju tokie žodžiai kaip „demokratija“ ir „konstitucija“ praras savo prasmę ir taps tuščiais šūkiais, kurie atras netikrus gynėjus. To mus moko ir Lenkijos tėvai įkūrėjai.

Netrukus mūsų istorija prarado tęstinumą, o Lenkija nustojo egzistuoti. Vienas iš šlovingosios Gegužės 3-iosios revoliucijos išvakarėse Varšuvoje skambėjusių šūkių buvo: „Jei bajorystė yra tautos išaukštinimas, išaukštinkime visą tautą“. Iš tiesų, šis šūkis reiškė drąsią svajonę apie visuotinę rinkimų teisę, už kurią XIX ir XX a. turėjo kovoti viso pasaulio visuomenės. Lenkija buvo laisvės avangarde. Tačiau šią lenkišką svajonę staigiai nutraukė Rytuose ir Vakaruose subrendusios absoliutizmo galybės.

2022 m. vasario 24 d. mums priminė, kad laisvė nesuteikiama vieną kartą ir visiems laikams. „Laisvės kaina yra nuolatinis budrumas – visur“, – sakė Thomas Jeffersonas, vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų tėvų įkūrėjų. Už rytinės mūsų tėvynės sienos vykstančiame kare ant kortos pastatyta ne tik mūsų laisvė, bet ir mūsų tapatybė. Ar mes vis dar būsime lenkai, kai praeis du šimtai trisdešimt ar net tūkstantis metų. 

Gegužės 3-iosios Konstitucijos likimas duoda mums dar vieną pamoką. Tik nacionalinė valstybė, o ne viršvalstybinė federacija, gali būti patikimas savo piliečių laisvės garantas. Kai Lenkija išnyko iš žemėlapio, praradome savo laisvę ir atgavome ją tik su nepriklausomybe. Kas būtų Europa be ją sudarančių tautų? Europa gyvuos tik tada, jei išliks jos tautos. Tik kaip solidari nacionalinių valstybių bendruomenė, gerbianti viena kitos išskirtinumą, Europos Sąjunga išsaugos politinę ir moralinę stiprybę pasipriešinti Rusijos ir jos „raudonųjų carų“ imperializmui. Tačiau mūsų laukia ir kiti iššūkiai. Jėgų pusiausvyra pasaulyje gali pasikeisti mūsų akyse. Ypač šiais neramiais laikais privalome sąmoningai ir atsakingai kurti savo ateitį.

Tai Gegužės 3-iosios Konstitucijos palikimas, kurio niekados negalime pamiršti.

 

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co Najważniejsze”, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.