Lenkija Lietuvoje

Ponia Stanisława gimė 1919 m. Kaniūkų kaime, kuris Antrojo pasaulinio karo metais kentėjo nuo sovietų partizanų plėšimų. Keršydami už savisaugos organizavimą 1944 m. sausio 29 d. sovietų partizanai užpuolė Kaniūkų gyventojus, žiauriai nužudė kelias dešimtis žmonių, o kaimą sudegino. Ponia Stanisława, jos vyras ir dukra sugebėjo išsigelbėti. 1947 m. ponios Stanislovos vyras Władysław Woronis buvo apkaltintas antisovietine veikla ir už dalyvavimą savigynoje nuteistas 10 metų kalėti lageryje, o iš tremties grįžo 1954 m. Moteris viena augino dukrą ir patyrė represijas kaip „liaudies priešo“ žmona. 

Pagal oficialų sovietų naratyvą, žiaurias kaimo gyventojų žudynes 1944 m. įvykdė vokiečiai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo tiesa išaiškėjo, be kita ko, ponios Stanisławos, kuri beveik pusę amžiaus išsaugojo tragiškų įvykių atminimą, dėka. Jos liudijimai leido pradėti tyrimą dėl  Kaniūkų žudynių Lenkijos Nacionalinio Atminimo institute, Kanados polonijos kongrese (angl.  The Canadian Polish Congress) bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Keliasdešimt metų ponia Stanisława Woronis savanoriškai rūpinosi Kaniūkų kapinių būklės ir tvarkos palaikymu. Paminklas šių tragiškų įvykių aukoms atminti kapinėse įrengtas tik 2004 m. Jos laikysena liudijo šios lenkiškumą šioje vietovėje ir visame Šalčininkų rajone, o kartu buvo tikra ne tik Kaniūkų kaimo tragedijos, bet ir lenkų buvimo šiame krašte atminties saugotoja. Visą gyvenimą ji puoselėjo lenkiškas tradicijas ir lenkų kalbą. 

2024 m. ponia Stanisława atšventė 105-ajį gimtadienį. Ji vis dar gyvena Kaniūkuose. Ponia Stanisława yra svarbus informacijos šaltinis tyrėjams iš viso pasaulio ir yra gerai pažįstama jaunimui. Iki šiol ji yra gyvas lenkiškumo buvusiuose Lenkijos rytiniuose paribiuose ir sektinas vietos visuomenės veikėjos pavyzdys, daugiau nei 75 metus aktyviai veikiančios palaikant lenkiškumą Rytuose.